Vytautas: Ar aš turiu laiko? Ir tu niekaip nepatikslinsi šito klausimo?
Dominykas: Ne, niekaip.
Vytautas: Aha. Aš turiu laiko, aš tikiuosi, kad aš turiu laiko, čia turiu omeny tokia egzistencine prasme (juokiasi).
Lora: Na šiaip taip, turiu. Turiu, bet nelabai moku jį organizuoti. Turiu daug. Ir šiaip gana laisva jaučiuosi tame laike.
Arnas: Iš esmės visi turim laiko, mes visi turim 24 valandas, ta prasme tai labai subjektyvu. Bet man atrodo visi mes turim tą patį laiką, tik tai klausimas kaip mes jį skirtingai naudojam.
Dominykas: O tu turi laiko sau?
Vytautas: Hm... Mano laikas sau ir ne sau yra labai susipynęs iš tikrųjų, nes aš kartais, ir turbūt dažniausiai nebeatskiriu kada tas vadinamasis laikas sau... Čia vėlgi, ką tai reiškia, kada jis prasideda ir kada jis pasibaigia? Nes dalykais, kūryba kuria aš užsiimu... ir sapnuose iš dalies tuo užsiimu... manau tau irgi tai ko gero pažįstama.
Arnas: Tai taip, aš manau pagal tai ką aš apskritai veikiu, darau, tai turiu laiko sau. Bet aišku, tikriausiai yra neįmanoma išvengt kažkokių momentų kai tu turi kažką daryt kas nebūtinai tau iki galo artima ar būtina, - bet kas privaloma.
Lora: Laiko aš turiu, toks faktas – laiko aš turiu, tiesiog aš nejaučiu kaip jis tarp pirštų išslysta. Nejaučiu ką su juo daryt. Ir visada tarsi priminimas stovi – „žiūrėk aš jo turiu tiek daug čia, tiek daug ten – ateity aš turiu tiek daug dar laiko!“
Arnas: Tai tikriausiai viskas priklauso nuo to ką tu darai ir ar tau patinka tai ką tu darai. Jei tai betarpiškai tau yra artima, iš esmės tai ir yra „laikas sau“, tu skiri laiką sau. Aišku, tas skyrimas sau, gali būt ir skyrimas kažkam kitam, kas tau yra irgi faina – ar šeimai, ar draugams, ar kolegoms, ar kažkokiems užsiėmimams.
Vytautas: Hm, gal aš sau taip konkrečiai, sąmoningai neįsivardinu – „na čia laikas sau, dabar aš darau tai ką noriu“, bet tokių spontaniškų ištrūkimų iš to rutininio laiko tai pasitaiko ir gal kuo toliau tuo dažniau ir sąmoningiau. Viena mano buvusi kursiokė labai gerai pasakė kažkada – „kuo intensyvesnis tas darbo krūvis ir kuo daugiau reikia visko padaryt, tuo rimčiau reikia planuotis poilsio laiką“, kaip aš suprantu visiškai tiesiogiai proporcingai. Jeigu yra darbai kažkokie svarbūs kuriuos reikia sudėlioti tai adekvačiai turėtum dėliotis ir tą poilsio laiką. Aš deja dar nepasiekiau tokio lygio, bet manau, kad tai įdomi mintis.
(pauzė pasiklausyti dabartinės savo aplinkos garsų)
Lora: Jautiesi bejėgis toje begalybėje. Pojūtis yra pilnumos, kad tu esi gyvenimo ir laiko vadovas ir tuomet žiauriai smagu gyvent tame laiko pojūtyje. Gal čia ateina kažkuriuo momentu kūryboje ar buvime kai tam tikri dalykai „nukrenta“, „nusimeta“ ir supranti, kad čia yra tavo minimumas, o čia tavo maksimumas – ir gali jame važinėt, ko tau reikia, ko nereikia, kur fokusuojiesi, ir laikas yra viso to proceso dalis. Tas pats laikas yra kartais labai smagus išgyvenimas – kai nusimatai prieš pusę metų turėti tam tikrą laiką sau, susikaupusį į vienokį ar kitokį darbą. Bet kitą vertus tu jautiesi kaip saldainių jūroje, kur nelabai viskas vyksta sistematiškai ir pasirinkimai daromi intuityviai planavimo atžvilgiu. Ir galų gale laikas atsistoja prieš tave, toks didžiulis, ir supranti, kad vaidiname, kad žaidžiame – iš tikrųjų plaukiam tuo laivu kur ne nuo mūsų priklauso. Tai su laiku irgi taip yra, atrodo, – „aš tikrai viską turiu“...
Arnas: Taip, pastaruoju metu, net jei taip paprastai šnekant apie poilsį arba nedarymą to kas konkrečiai susiję su tuo ką tu kas dieną darai, tai metuose bent kartą kelias savaites reikia visiškai atsitraukt, nes bent jau iš savo patirties pastebėjau, kad gerokai padidėja produktyvumas. Nes jeigu tu varai, varai, varai be sustojimo iš esmės viskas fainai, nes tu ir kuri, ir tobulėji, bet kažkuriuo momentu tu prarandi... gal ne azartą, bet kažkokį laiko suvokimą.
Vytautas: Iš esmės tai kasdieną taip refleksiškai darau – pasižiūriu kas yra kino repertuare ir pagal tai iš dalies ir įvyksta tas kažkoks laikas sau, trys, keturios valandos sau, su nuėjimu į kiną ir visais tais šalia esančiais ritualais. Čia taip pat turiu uždėti didelį akcentą, kad pasivaikščiojimai ir tas pažinimas pasaulio, nesukonstruoto menininko pasaulio, bet tokio spontaniško ir atsitiktinio man labai svarbus, yra didelis poreikis tam. Jei to nepadarau, nepasivaikštau, tai jaučiu labai didelį vidinį trūkumą. Tai tikrai turiu tai paminėti, nes tai man labai svarbu.
(pauzė pasiklausyti dabartinės savo aplinkos garsų)
Lora: ...tai tobula, sėdi už vairo, spaudi gazą ir važiuoji arba prie mylimiausio ežero netoliese, arba specialiai prie jūros, kad ir nakčiai pabūti, išgirt ošimą. Šiaip čia yra mano praeitų metų didžiausia praktika, daugiausiai pinigų išleidau benzui iki jūros – kai turi parą ir važiuoji naktį, tiesiog paklausyt kaip ošia viskas, vandenynas. Tai nežinau... Begalinė laisvė, begalinė laimė, kad išdrįsai, kad viskas nesvarbu, kokia gamta galinga, o tu... Na čia taip naiviai šneku, bet taip yra iš tikrųjų - kad tu stovi prie jūros pabėgęs iš visko ir esi pats laimingiausias, kad kažką matai... ir, kad grįši!
Arnas: Na... visokie aktyvūs vaikščiojimai... Pagrinde turbūt vaikščiojimas, važinėjimas dviračiais ir panašiai. Gal taip banalu, bet man toks puikus kūno atgaivinimas nuo to tokio rutininio, malonaus rutininio darbo. Staiga sąmoningai pajudi.
Lora: Jo prie jūros žinai norisi taip ausim, veidu tą vėją, viską ore jausti, ir dvasią savo ore jauti. Kažkur truputį pakyli virš savęs. O kai matai lauką norisi liest viską, žemę turėt... Nes ten (pajūryje) vėjas, audra, neaišku kur nuplauksi... O ten (laukuose) viskas labai aišku yra, kiekviena dalelė, kiekvienas dalykas turi savo vietą ir jisai neišplaunamas. Labai skaidrėja mintys, nelabai ten yra kur svajoti. Ten yra kažkaip: „atsigręžt atgal, įsiprasmint, prisiminti žmones, pokalbius, būsenas...“. Bet „prisiminti“, čia ne apie svajonę man tas laikas, apie atgaminimą gal greičiau – kas esi tu...
Arnas: Bet čia gal net, čia žmogaus tokia apskritai gyvuliška prigimtis yra kur tu nori ar nenori visada.... pažįstamoje aplinkoje tu vienaip reaguoji, nepažįstamoje veikia kažkokie gynybiniai mechanizmai. Jeigu yra viskas nauja tai tu labai jautriai reaguoji, bet jei grįžti į kažkokį cikliškumą, tada tu labiau atsipalaiduoji, nebeveikia ten tie super jautrūs receptoriai ir tada tu gali kažkaip atsipalaiduot ir deep‘int kitur.
Dominykas: Žmonės su įvairiais tikslais eina pasivaikščioti. Jie eina kartais apmąstyti kažkokių konkrečių kūrybinių ar darbinių reikalų, o kartais bando kaip tik išvalyt tas mintis. Ar tavo pasivaikščiojimai būna tikslingi? Ar įvairūs? Ir kiek jie spontaniški būna maršruto prasme?
(pauzė skirta pagalvoti apie atsakymą)
Vytautas: Hm... Na maršruto prasme tikrai labai spontaniški ir aš galiu pasigirt (pakikena) šituo dalyku, kad tais spontaniškais pasirinkimais atrandu labai daug „lobių“, labai daug grožio ir tikrai nesirenku nuvaikščiotų takelių, bet... Mane galima naktį visokiuose brūzgynuose vieną sutikti kur nors pamiškėj ar ten netoli žmonių kiemų, privačių namų besivalkiojant. Tai ta prasme – taip, spontaniški, pasirinkimai būna spontaniški, bet kalbant dar apie maršrutą tai vis dėlto pastebiu, kad cikliškumas yra svarbu... Svarbu padaryti ratą. Ir dabar ne per seniausiai persikėliau į Markučius ir tik pastarąsias keletą savaičių pradėjau vaikščiot tam rajone, tai vėlgi labai rekomenduoju kas mėgėjai vaikščioti, tyrinėti miestą, tai labai įdomus rajonas. Tai išeinu... ir turiu poreikį padaryti ratą, pereiti per tas gatveles, per tas kalveles įspūdingas. Tai tokia viena tendencija yra. Kita tendencija kurią atradau irgi ne per seniausiai tų pasivaikščiojimų metu, kad ėjimas į priekį ir nepadarymas rato, o grįžimas tuo pačiu keliu atgal tai nėra tas pats kelias – tai yra kitas kelias. Nes tu matai kitą vaizdą, kitą perspektyvą. Tai tas man buvo labai įdomu, nes mėgstu ir pabėgioti, ir Karoliniškių draustinyje nemažai bėgiodavau ir kažkuriuo metu supratau, kad man įgrįsta tie kažkokie tokie ratai ir spontaniškai apsisuku ir grįžtu tuo pačiu keliu atgal ir wow... Tas pasaulis visai kitoks. Tai toks buvo irgi įdomesnis atradimas. O tada pereinant prie tavo to pačio pirmojo klausimo... Tai tie mano pasivaikščiojimai paprastai nebūna suplanuojami, tai vėlgi yra susiję su kažkokiu vidiniu poreikiu ištrūkti, išeiti, išsivėdinti. Ir tai dažniausiai yra susiję su kažkokia susikaupusia įtampa ir niekas, tikrai niekas geriau to nesprendžia man kaip tie išėjimai, tikrai...
Arnas: Spontaniškai, dažniausiai spontaniškai. Na aišku, tu galvoji kur tu nori nueiti, tu nori praeiti tą posūkį, eiti arčiau upės nes gal nori pasimėgauti jos cirkuliaciniu garsu, gal nori eiti per kokį nors tankesnį mišką nes žinai, kad ten bus daugiau paukščių. Sąmoningai ar nesąmoningai, bet visada eini pagal savo intuiciją, o kartais ta intuicija būna sąmoninga. Bet kai tai yra nepažįstama erdvė, tai gaunasi, kad tu eini spontaniškai.
Dominykas: O išėjus... Nors yra spontaniški maršrutai, bet kažkas apsprendžia, kur nusukti, kur galiausiai veda tas kelias, kas būna tie veiksniai kurie tai nulemia?
Vytautas: Mhm... Tai aš siečiau tai su juslėmis... Uf... Labai sunku... Čia iš tikrųjų būtų labai įdomu taip mikroskopiškai patyrinėt tą naujos idėjos atsiradimo momentą kada mes priimam kažkokį sprendimą. Tai visa tai galima privest prie to ar mes apskritai turime laisvą valią ar neturim, nes ta idėja priimti vieną ar kitą sprendimą atsiranda spontaniškai.
Dominykas: O dar stebina miestas?
(pauzė skirta pagalvoti apie atsakymą)
Lora: įdomu, bet mieste man visai nejauku. Giluminių pojūčių aš ten neturiu, bet ar aš kažkokį atminties momentą turiu susijusį su miestu. Pavyzdžiui – Antakalnio gatvė, visa Antakalnio gatvė, kurią aš visiškai atmintinai žinau, kiekvieną akmenėlį. Noriu to ar nenoriu, bet visą gyvenimą aš ją turiu kirsti – ar pas mamą, ar pas šunį, ar į darbą, ar į darželį, nesvarbu... Aš tą gatvę žinau. Ta gatvė turi nekasdienišką patyrimą man. Ir tokį kasdienišką, kad nekasdienišką, kad man ji tokia atsibodus yra ir kaip aš ten viską žinau... Ateina žmogaus egzistencijos permąstymas ten būnant (juokias).
Arnas: Kai jau stengiuosi eiti, ar iš Vilniaus gatvės, ar iš darbo, iš namų nuo Pylimo gatvės, vis dar bandau surasti kažkokius... Na ne tą patį kelią, o pakeitimą. Labai dažnai aplink šitą rajonėlį mūsų vis stengiuosi per kitą kiemą, per kitą namą praeit arba padaryt lanką. Kad nebūtų automato, kad būtų naujų įspūdžių naujas papildymas. Įsivaizduok, eini tamsoj su prožektoriumi ir matai tik tai ką apsišvieti, tai jeigu tu eisi tik tai vienu keliu, tu matysi labai siaurą plotą, o kai tu eini kuo plačiau, kuo įvairiau tai ir tavo galvoje plečiasi žemėlapis.
Dominykas: Ypač jeigu mieste vaikštai, tam tikra miesto struktūra, miesto architektūra nulemia tuos pasirinkimus. Tarkim eini gatve ir pamatai kokią iškabą arba tu išgirsti tai vietai būdingą garsą, kuris ten yra visą laiką ir kuris patraukia tavo dėmesį. Taigi pats miestas tave gali taip vedžiot.
Vytautas: Be abejo, tikrai taip. Sakau yra kažkoks poreikis nevaikščiot įprastais takeliais kai priiminėji sprendimus, bet surasti visą laiką kažką naujo. Bet va yra tas poreikis natūralus kažkoks, tas sprendimas, susidomėjimas kažkokia vieta vyksta ir pasukimas kažkokiu kampu įvyksta todėl, kad ten man kažkas dar nematyto, naujo arba tiesiog smalsu. Dabar kalbu ir regiu turbūt paskutinį savo pasivaikščiojimą, turbūt jis buvo vakarykštis... Taip, turbūt. Markučiuose vaikščiojau ir tai buvo vakaras, buvo kalva ir toks neapšviestas kelias labai neaiškus ir aš jau buvau visai nemažai nuėjęs to pasivaikščiojimo metu, bet vis tiek pagalvojau „o, ten dar įdomu“. Tarsi norėtus namo, bet ten dar kažkas tokio nepatirto. Čia turbūt yra kažkoks natūralus žmogaus prigimties dalykas, smalsumas kažkoks, turbūt...
Lora: Kita vertus yra mieste labai daug vietų kurios mane nuramina galbūt, miela man jose būt, bet tada aš saldžiai jaučiuosi gana... Yra mylimų vietų pasėdėt, išgirst, bet aš pati jas pasirinkau, nebuvau priversta ten eit. Na dažniausiai dėdavau pastangų, kad tai įvyktų. Ar pasimatymas ar paskaitymas knygos, ar pasigrožėjimas nuo kalno...
(pauzė skirta prisimint savo mėgstamos vietos garsą)
Arnas: Kartais net bandau save įsivaizduoti kaip turistą. Dažniausiai kai nuvažiuoji į užsienį tai tau viskas tenai įdomu – ir architektūra, ir pastatai, ir oras, ir kvapas, ir garsas... Ir tu surinkinėji informaciją. Kai būni savoje aplinkoje tai automatiškai išsijungia tie dirgikliai. Vėlgi čia viskas susiję su žmogiška prigimtim, kai nepažįstama – tu viską renki, gaudai, o kai aplinka yra tau žinoma – tu nebereaguoji, nes yra saugu.
Dominykas: O tu minėjai, kad tu vengi tu pačių takų ir tų pačių įspūdžių, bet vis tiek susiduri su kažkuo kas atsikartoja, kaip tavo dėmesys tame veikia? Tarkim mes einam, girdim eismo garsą pastoviai vykstantį, ūžiantį... Ar vyksta interpretacija to paties, ar tą patį dalyką pavyksta vis kitaip pamatyt, išgirst?
Vytautas: Galvoju kiek aš galiu atsieti vizualią patirtį nuo akustinės patirties, nes vizualia prasme aš gal išskirčiau tai, kad man patrauklesni maršrutai yra gamtiniai, ką jau galima suprast iš to ką dažnai miniu – kalvas, ar Karoliniškių draustinį. Gamta turi tą savybę labai greit keistis. Mes turim keturis metų laikus Lietuvoje, tai tų pokyčių yra daug ir jie gana radikalūs. Tai man sunku pasakyti kiek kalbėti apie vizualumą ir kiek kalbėti apie akustiškumą, nes vizualiame lygmenyje... Jeigu iš vis įmanoma atskirti tuos dalykus, čia dar didelis klausimas kiek mes galime savo atskiras jusles naudoti ir ignoruoti visą kitą patirtį. Vizualia prasme sakykim tikrai sunku kažką užsistovėjusio pamatyt, nes visada kažką naujo atrandi, bet tuo pačiu ir akustine prasme... Aplamai gamta turi tą tokį... Išeini į kažkokį kitą „lauką“ ir paukščio garsas ar žolės... Visada kažkaip naujai suskamba.
Arnas: Tai jei apie girdėjimą tai turbūt labai nuo nuotaikos priklauso. Kaip tu eini... Tu gali eit taku ir tau nieks nesikeis... Ir gal iš pradžių tau gali tai atsibosti, bet tada kaip ir muzikos kūrinyje, jeigu yra didelės struktūros kūrinys, bet labai monotoniškas tu eini į macro rėžimą ir pradedi pastebėti labai daug detalių arba jeigu nori kažkokio nuotykio, nori kaitos, pokyčio tai... Taip, čia manau priklauso kokia tavo nuotaika yra, tavo nusiteikimas.
Vytautas: O miestas... Kitaip visiškai mieste jaučiuosi, tame patyrime. Ir galbūt tavo klausimas man užduoda tokį pamąstymą, kad... Vaikštant kažkokiu rutinišku keliu, tarkime Gedimino prospektu, norėdamas kažkaip išeit iš tos rutinos, sąmoningai suprasdamas, kad aš ne tik einu iš taško B, bet aš ir einu tą kelią, kad aš dalyvauju tame... Sąmoningai norėdamas tai suprasti, ieškai kažko akustiško, kažko vizualaus kas vis praskaidrintų, vis naujai leistų suvokti tą patyrimą.
Dominykas: Taip, tu labai daug man pačiam tokių atpažįstamų dalykų papasakojai ir taip, turbūt tai labai skatintinas dalykas – nesvarbu kur tu eini, kad ir tam pačiam mieste, kaip minėjai iš taško A į tašką B, vis tiek yra laikas kuris yra kaip procesas. Mes jį praeinam, šiaip praleidžiam... Labai dažnai matau žmones telefonuose, kurie prabūna tą laiką, kojos automatiškai veda. Arba dažnai muzikos klausosi, bet čia kaip kas pasirenka, gali būt ir taip. Gali klausytis savo minčių, labai dažnai būna – žmogus automatiškai eina ir tiesiog vyksta garsiniai procesai, bet viduje... Man užkliuvo, kad tu minėjai Markučius, minėjai Karoliniškių draustinį kurie yra mieste, čia aišku reikia labai pasidžiaugti, kad jie yra mieste, šios žalios miesto zonos, bet ar tu nepastebi miesto vaikščiodamas gamtoje?
Vytautas: Pastebiu, be abejo pastebiu, ypatingai Markučiuose kur dabar persikėliau gyventi – turiu didelį malonumą patirti lėktuvus virš galvos, gana žemai praskrendančius. Tai galiu net pajausti, kad tas garsas turi labai didelį psichologinį poveikį. Tos keliolika sekundžių kai lėktuvas būna atstumo nuo manęs pike, užpuola didelis nerimas. Ir tu supranti, kad tai yra kažkokia gyvūniška reakcija. Tikrai labai neramu pasidaro, nes atrodo, kad kažkas labai grėsmingo šalia tavęs. Ta spontaniška reakcija tikrai labai didelė, neišeina net pagalvot apie tokio civilizacinio reiškinio sąlyginai gamtos apsupty, Markučiuose nebuvimą.
Dominykas: Mano labai panaši patirtis, bet manau, kad miesto garso girdėjimas yra neišvengiamas. Pavyzdžiui einant šį maršrutą nuo Baltojo tilto iki Plikakalnio atodangos, visą laiką girdi miesto gaudesį kaip kokį avilį, gausmo intensyvumas žinoma kinta. Tu pradedi eiti šį maršrutą būdamas jame, kol galiausiai vienoje vietoje, bent jau mano maršrute, kadangi mes ėjome skirtingai, labai ryškiai pasijaučia kada jis kiek prityla ir girdisi labai, labai tyliai. Vingio parke ar Karoliniškių draustinyje vaikštant tai labai gerai jaučiasi. Jeigu vizualiai įsivaizduotumėm – yra dalykai kuriuos matome pirmame plane, o jis, miesto gausmas, kaip rūkas, kaip dūmas pakibęs kažkur. Ir nors tai vientisas garsas tu žinai, kad ten vyksta masė įvykių. Tam, kad jis susiformuotų, turi veikti labai daug dalykų – krūva žmonių važiuojančių automobiliais... Ir visi turi turėti reikalus, tikslą kur važiuoti, ką daryti. Ir viso to pasėkoje atsiranda šis darinys – gausmas.
(pauzė skirta pasiklausyti arba įsivaizduoti miesto gausmą)
Lora: Pirmiausia pradėjau eiti nuo Baltojo tilto ir kadangi turbūt pirmą kart gyvenime fokusą sutelkiau į garsą, o ne kaip nueiti iš taško A į tašką B, tai mane net suglumino atsiveriantys garsų klodai. Ten buvo sutvarkytas ir ką tik atidarytas skate-parkas...
Vytautas: ...labai daug gyvybės, vaikų balsų, riedučių, paspirtukų ir ko tik nori ten turbūt. Tai tas toks aktyvus žmonių bruzdesys, avilys toks pavadinkime,
Lora: , bet labai gražus. Tie riedučiai, riedlentės, paspirtukai audė tokį gražų audinį, kad aš tiesiog net sustojau eiti ir pabuvau kažkiek laiko ten.
Vytautas: Tada, jeigu nepainioju gana greitai nuėjau iki pakrantės...
Arnas: ...pasukau į dešinę ir ėjau pakrante, bet ne pakrante palei upe, bet šaligatviu.
Lora: Ilgą laiką ėjau...
Arnas: ...ėjau palei medžius
Lora: ...paupiu. Tik kas įdomu buvo, kad aš vandens beveik negirdėjau nors ėjau tiesiog prie vandens. Gražiausia vieta buvo po tiltu...
Arnas: ...nežinau kaip vadinasi tas tiltas...
Lora: ...prie pedagoginio universiteto...
Vytautas: ...ten tokia akustika... Savotiška kamera susidaro tokia labai įspūdinga. Jau artėjant prie jos, nori nenori atkreipi dėmesį, kad ten yra didžiulis mašinų gausmas.
(pauzė skirta įsivaizduoti mašinų gausmą būnant po tiltu)
Lora: Tada pamenu, kad išlindau į viršų ir ėjau Žvėrynu, buvo baisiai tvanki diena...
Vytautas: ...daugėja žalesnių vietų,
Arnas: , Žvėrynas iš savęs yra labai žalias. Buvo toks, matosi, kad truputį apleistas ir apaugęs kiemas ir jame buvo labai daug... paukščių. Truputį stabtelėjau...
(pauzė skirta įsivaizduoti paukščių čiulbėjimą apaugusiame kieme)
Lora: Skraidė pulkai kregždžių. Matyt jos buvo ten susisukę lizdus...
Vytautas: Manau toje vietoje ir pastebėjau, kad tas sluoksniavimasis vyksta, kad natūraliai vienas garsas pereina į kitą...
(pauzė skirta įsivaizduoti besisluoksniuojančius mieste garsus)
Lora: tiesiog žmonės vaikščiojo...
Arnas: ...pėsčiųjų taku.
Lora: Praėjo...
Arnas: ...tarp
Lora: ...Vingio parko tilto.
(pauzė)
Lora: Bet labai kvepėjo...
(pauzė)
Lora: Ir tada pradėjo lyti.
(pauzė skirta įsivaizduoti lietaus garsą)
Arnas: Tada irgi stabtelėjau, buvo labai didelė ančių koncentracija.
Vytautas: Ir tada kilau jau į šlaitus, į savo labai mėgiamus šlaitus. Ir tenai yra žinoma atskiras kosmosas.
Lora: Gana plačiu taku pasukau, kuriuo niekada nebuvau ėjus, palei upę. Iš kažkur, kur buvus, kur nebuvus – drebulė, su savo mažais, mažais šnarančiais lapeliais. Ir ji buvo galinga, sena drebulė!
Arnas: Baigėsi takas... Na jis tęsėsi toliau, bet buvo tokia... ne atodanga, bet išgraužta nuo kalno tekančio vandens... Lietaus vandens išgraužta dalis. Apskritai nebuvau Vilniuje matęs tokių tarsi kalnų upės pėdsakų paliktų...
Lora: ...ir labai raminančiai nuteikė. Tai paskui likusį kelią aš kopiau tokiais šlaitais...
Vytautas: ...tokioj gamtinėj aplinkoj. Fade out: Atkreipiau dėmesį į savo žingsnių garsus, kad jie keičiasi kai griovos yra aštresnės, smailesnės... nes ten visokių griovų yra, ir jeigu jos yra plokštesnės...
Einamasis laikas
Dominykas Digimas kalbasi su Vytautu Oškiniu, Arnu Kmieliausku ir Lora Kmieliauskaite
